Mokslininkai tikisi, jog XVIII a. laivo žurnaluose užfiksuoti orų stebėjimai suteiks duomenų, kaip per 200 metų pasikeitė planetos klimatas.
Jungtinės Karalystės mokslininkų vykdomo projekto metu ketinama skaitmenizuoti beveik 300 Karališkojo laivyno žurnalų iš kelionių, siekiančių 1750-uosius. Tarp jų – Charleso Darwino, kapitono Cooko ir kapitono Blighto kelionių užrašai, rašo BBC.
Laivo žurnaluose pateikti detalūs įrašai apie orą vandenynuose, kuriuos kapitono padėjėjai atnaujindavo kasdien, o kartais ir kas valandą. Užrašuose – vėjo krypties ir greičio matavimai, informacija apie temperatūrą ir slėgį. Bėgant laikui, jie buvo matuojami vis modernesniais instrumentais ir tapo vis tikslesni.
Žurnalai gali tapti būtinu įrankiu šių dienų klimato tyrėjams, kurie naudodami juose pateiktą informaciją gali sukurti priešindustriniame laikotarpyje vyravusio klimato modelį.
Naudodami šiuos duomenis, mokslininkai istoriniuose šaltiniuose ieško nuorodų apie prastą javų derlių, sausras ir audras. Tuomet jie bus lyginami su šių dienų duomenimis ir bus bandoma nuspėti tokius reiškinius ateityje.
Sumanymas yra taip išplėsti duomenis, kad būtų galima sukurti statistinius modelius, paaiškinančius ryšį tarp oro sąlygų bei, pavyzdžiui, derlių“, – BBC teigė Hadley centro meteorologijos tarnybos atstovas Davidas Parkeris.
„Laivų žurnalų įrašai apie vėją ir orą yra stulbinamai geri ir dažnai net geresni, nei šių dienų stebėjimų. Žinoma, jūrininkai turėjo būti sąžiningi. Mintis, jog gali atsitrenkti į povandeninę uolą buvo puiki paskata pateikti tikslius stebėjimus.
Tai, kas vyksta vandenynuose, daro įtaką tam, kas vyksta atmosferoje. Tad mums būtinai reikia geriau suprasti, kas vyksta vandenynuose, kad daugiau sužinotume apie ateityje vyrausiančius orus“, - sakė Sunderlando universiteto klimatologas Dennisas Wheeleris.
Laivų žurnaluose pateikiami ne tik orų stebėjimų duomenys, tačiau ir pastabos bei asmeniniai pastebėjimai apie gyvenimą laive, kraštus, kuriuos kelionės metu aplankė laivo įgula, ir sutiktus žmones.
„Laivų žurnalai jau seniai domina istorikus ir laivybos entuziastus, tačiau faktas, kad jie dabar naudojami moksliniam tyrimui, yra puikus pavyzdys, kaip vienam tikslui sukurta archyvinė informacija gali būti panaudojama visiškai kitam dalykui“, – teigė Nacionalinio archyvo atstovas Oliveris Morley`us.
Neseniai manęs paklausė, kokie būtų patarimai žaliajai, aplinkosaugai draugiškai gyvensenai. Pagalvojau, kad tokių patarimų būtų milijonas – žmogus tiesiog gali paskęsti eko-patarimų jūroje. Galiu suprasti, kad dažnai tokiam žmogui reikia trumpų ir greitų atsakymų.
Todėl pabandžiau atskirti 3 reikšmingiausius, pagal mane, patarimus, kurių laikydamiesi homo sapiens sapiens turi šansą išgyventi šioje Žemėje ilgiau ir sveikiau, nes ir pati mūsų planeta kentės mažiau nuo mūsų – nuo didžiausių gamtos kenkėjų, kuriuos kada nors žinojo pasaulio istorija.
1. Vartok mažiau.
Pirk mažiau daiktų. Daugumoje atvejų galima apsieiti be naujausių technikos išradimų, be naujų blizgančių baldų, indų, t.t. Kad visą tai pagaminti, naudojami mūsų planetos resursai bei teršiama aplinka. Dalį dalykų dar galima perdirbti, tačiau kita dalis atsidūria savartynuose, o ir pats perdirbimas reikalauja nemažai energijos ir toli gražu nėra pats geriausias būdas gyventi eko-sąmoningai.
2. Valgyk daugiau augalinės kilmės produktų.
Maistas yra nemaža ekologinio pėdsako dalis, o taip pat tai, be ko mes negalime gyventi: net jei ateis tokia diena, kai negalėsime įpirkti kokio nors naujo daikto, valgyti tai vis tiek valgysime – todėl yra ypač svarbu subalansuoti savo mitybą taip, kad ji turėtų kuo mažiau poveikio aplinkiniam pasauliui. Gyvulininkystės veiklai, lyginant su augalininkyste, reikia žymiai daugiau tokių resursų kaip vandens, energijos bei dirbamos Žemės plotų; jos veikla yra vandens užterštumo priežastis numeris vienas, o į atmosferą yra išmetama daugiau šiltnamio dujų nei tai daro visi pasaulio automobiliai kartu sudėjus.
3. Neturėk daugiau 2 vaikų.
…o dar geriau – tik vieną. Ilgai ignoruota Žemės gyventojų pertekliaus problema, atrodo, tampa vis labiau aktualia – Jungtinių Tautų atstovės Thoraya Ahmed Obaid žodžiais, „mes negalėsime išspręsti skurdo, bado, ligų ir aplinkos niokojimo problemų tol, kol nepradėsime spręsti gyventojų populiacijos ir reprodukcinės sveikatos problemą“. Dabar Žemėje gyvena daugiau kaip 6,7 mlrd. žmonių. 2015 metams prognozuojama, kad Žemėje gyvens jau netoli 8 mlrd. žmonių. Tačiau kiek gi iš tikrųjų žmonių gali gyventi Žemėje, kiek jų gali save pramaitinti be problemų, bei koks bus žmonių bendradarbiavimas ateityje? Jau dabar daugelyje šalių spartus gyventojų gausėjimas kelia nemažai ne tik aplinkosauginių, bet ir socialinių problemų. Atrodo, visi ženklai įspėja, jog žmonija turi sustabdyti savo rūšies atstovų šioje planetoje skaičiaus augimą. Jei kiekviena šeima turėtų ne daugiau dviejų vaikų, visuomenėje nebeliktų žmonių prieaugio – tai būtų tikras atokvėpis mūsų planetai bei tiems regionams, kur ypač pasireiškia maisto trūkumas.
Apie gyventojų pertekliaus problemą kiek plačiau tinklaraštyje bus parašyta artimiausiom dienom.
Pabaigai – čia tėra tik mano asmeniniai pastebėjimai. Gali būti, kad kito žmogaus reikšmingiausių 3 patarimų top’as būtų kitoks. Koks būtų tavo?
Dėl pasaulį apėmusios ekonominės krizės anglies dvideginio emisijos šiemet sumažės labiausiai per 40 metų.
Nors paprastai su klimato pokyčiais susijusios naujienos nebūna linksmos, šįkart teks padaryti išimtį, skelbia „New Scientist“. Tarptautinė energetikos agentūra (IEA), konsultuojanti 28 šalių vyriausybes, atliko pirmąjį išsamų recesijos poveikio klimatui tyrimą. Jo autoriai prognozuoja, kad šiemet anglies dvideginio dujų emisijos sumažės maždaug 2,6 proc. Tai būtų didžiausias šių „šiltnamio dujų“ išmetimo į atmosferą sumažėjimas per pastaruosius 40 metų.
Labiausiai CO2 emisijų mažėjimą lėmė smukusi pramoninė gamyba ir dėl krizės atidėtas naujų anglį deginančių elektrinių eksploatavimas.
Metinis IEA pranešimas „World Energy Outlook“, kuriame pateikiami duomenys apie anglies dvideginio ir kitų „šiltnamio dujų“ emisijų dinamiką, bus paskelbtas spalio 6 dieną. Tačiau iš spaudai prieinamų jo ištraukų aiškėja, kad didžiausią teigiamą poveikį atmosferos teršimui turėtų nauji JAV automobilių taršos ribojimo standartai, efektyvesnio energijos naudojimo politika Kinijoje ir Europos šalių siekis iki 2020 m. sumažinti CO2 emisijas iki 20 proc.
Tarptautinės energetikos agentūros atstovo Fatiho Birolo teigimu, dabartinis anglies dvideginio emisijų sumažėjimas bus prasmingas tik tuo atveju, jei gruodžio 7 – 8 d. Kopenhagoje (Danija) rengiamoje Jungtinių Tautų klimato konferencijoje, į kurią kviečiami valstybių vadovai, bus pasiųstas „aiškus signalas“ investuotojams pereiti prie mažai atmosferą teršiančios energijos gamybos.
Doors of Doirani room – iniciatyva, jungianti Graikiją ir Lietuvą. Trys lietuvaičiai – Tomas, Vilma ir Elzė vasaros pradžioje išvyko į Šiaurės Graikijos miestelį Kilkį bendrauti su vietiniu jaunimu – skatinti ekologinį sąmoningumą, domėjimąsi mus supančia aplinka ir populiarinti savanorystės idėją. Kas gi tai per iniciatyva ir kokie jos pagrindiniai tikslai, trumpai mums papasakojo patys misijos dalyviai.
Kilkis – miestelis, turintis vos 30 000 gyventojų, tačiau stebinantis savo neįtikėtinai judriu naktiniu gyvenimu. Netoli jo, ant sienos su Makedonija, tyvuliuoja ežeras Doirani, kuris ir yra viso mūsų projekto kertinė ašis. Neapdairūs valdžios sprendimai bei neatsakinga aplinkinių fermerių ūkininkystė lėmė, jog per pastaruosius 20 metų Doirani neteko pusės savo gylio. Tačiau tai rūpi tik žvejams, bei aplinkinių kaimų gyventojams… Norime atkreipti dėmesį į šį gamtos stebuklą, parodyti jo vertę. Kol dar nevėlu.
Mes esame iš didžiųjų Lietuvos miestų, jau paragavę jaunimo veiklų ir dalyvavę ne viename projekte, į Graikiją atvykome suplanavę daugybę įdomių veiklų. Tačiau ne kartą buvome nustebinti vietinės bendruomenės uždarumo ir naujų idėjų baimės. Pasaulyje populiarūs judėjimai kaip kritinė masė ar „freecycle“ čia yra visiškai nežinomi ir pasitinkami su nepasitikėjimu bei abejone. Dalis žmonių apskritai netiki jaunimo organizacijomis, pasąmoningai jas sugretindami su politinėmis. Antra vertus, galime pagirti Graikijos ekologinio švietimo situaciją – visoje šalyje įsteigti eko švietimo centrai, atviri visiems lankytojams. Taip pat daug lėšų skiriama rūšiavimo sistemai sukurti (didžiuosiuose miestuose net įrengti automatiniai atliekų surinkimo centrai, kuriuose žmonės gali „parduoti“ plastikinius ir stiklinius butelius).
Didžiausia mūsų misija – skleisti kitokį požiūrį, rodyti geruosius savanorystės ir aplinkai draugiško gyvenimo būdo pavyzdžius.
O ruoštis šiai kelionei pradėjome dar Lietuvoje: sukaupėme nemaža informacijos apie savanorius Lietuvoje. Sukūrėme filmukus apie 19 savanorių, dirbančiųjų bei besimokančių mokykloje ir universitete. Interviu parodėme ir Graikijos jaunimui.
Savanoriauti atvykome į Kilkio Jaunimo informacijos centrą, kuriam priklauso daugiau kaip 100 jaunų žmonių. Nuo pat vasaros pradžios rengiame įvairias dirbtuves, kurių metu siunčiame žinutę apie esminį aplinkai draugiško gyvenimo principą – mažink, panaudok pakartotinai, perdirbk (angl. reduce, reuse, recycle). Organizavome tokias dirbtuves kaip senų daiktų ir rūbų atnaujinimas, rankų darbo popieriaus kūrimas,piniginių iš Tetra Pak pakuočių gaminimas, eko-viktorina, taip pat pasiūlėme išbandytiveganiško maisto privalumus. Pakvietėme Jaunimo centro savanorius gamintišiukšliadėžes plastikiniams buteliams, iš kurių vasaros pabaigoje, Doirani festivalyje, gaminsime plaustą.
Kuriame filmukus, skatinančius susimąstyti apie kiekvieno iš mūsų įtaką gamtai, apie kasdieniškas žmogaus nuodėmes – plastikinių maišelių ir butelių naudojimą, apie žmonijai gresiančias bėdas – vandens trūkumą, Doirani ežero problemas (1, 2, 3)… Filmukus rodome Kilkio kino teatre, tačiau juos galima rasti ir mūsų tinklaraštyje, kuriame nuolatos pasakojame apie savo įspūdžius, nuotykius ir pamąstymus apie situaciją Graikijoje.
Kiti besitęsiančios vasaros planai:
Fotografijų konkursas „Dialogas tarp Žmogaus ir Gamtos“
Kilkio gyventojų apklausa apie rūšiavimą, transportą ir ekologiškus produktus
Laisvas ir nemokamas turgus „Stebuklų kilimas“, kur gyventojai galėtų apsikeisti turimais nebereikalingais daiktais
Interviu su žvejais bei vietiniais Kilkio gyventojais
Straipsniai miesto laikraštyje
Dalyvavimas Doirani festivalyje – šiukšlių rinkimo akcija, butelių plausto statymas
Projekto idėja patikėjo ir parėmė Europos Sąjungos programa „Amicus“, kurios pagrindiniai tikslai – skatinti savanorystę bei jaunų žmonių mokymąsi iš patirties. Suteikdama jaunimui galimybę pagyventi ir savanoriauti svetimoje šalyje, ji skatina tarpkultūrinį mokymąsi, patirties dalijimąsi ir būsimojo europiečio pilietiškumą.
Projektas „Doors of Doirani Room“ yra vienas iš pirmųjų 6 „Amicus“ programos projektų, šiemet įgyvendinamų Europoje. Projektą sukūrė ir įgyvendina nevyriausybinė jaunimo organizacija iš Kuršėnų „Kūrybinės raiškos centras“ bei Kilkio Jaunimo informacijos centras, priklausantis Šiaurės Graikijoje esančio miestelio Kilkio savivaldybei.
Na, o kaip ši misija atrodo iš pirmų lūpų? Apie tai kalbamės su Tomu – vienu iš iniciatyvos savanorių.
Jau minėjote, jog kelionę parėmė Europos Sąjungos programa „Amicus“ – ar tai buvo vienintelės lėšos ar yra ir kitų rėmėjų?
Kelionės pagrindines lėšas skyrė ES Švietimo ir kultūros generalinis direktoratas pagal Jaunimo politikos naują programą Amicus, o jas kofinansavo Graikijos Kilkio savivaldybė.
Kaip gi ten išvykote - ar tai nekliudė su studijoms/darbams?
Aš baigiau mokslus ir išėjau iš darbo, tad man niekas netrukdė. Vilma baigė mokslus ir nedirbo. Elzė baigė 11 klasę ir suspės į savo paskutiniąją rugsėjo 1-ąją
Kas paskatino domėtis ekologija ir dar aktyviai dalyvauti savanorystės programose?
Aš susirūpinau aplinka bestudijuodamas verslo informacijos vadybą. Supratau, ką daro reklama ir kaip jos parduodami produktai teršia aplinką. Visada mėgau būti natūralioje ir švarioje aplinkoje. Mes visi trys jau buvome savanoriais Lietuvos organizacijose. Aš asmeniškai manau, kad savanorystė yra geresnis pagrindas kurti bendruomenę nei ekonomika.
Kas tokias išvykas organizuoja ir pagal ką parenka dalyvius, valstybes?
Organizuoja nevyriausybinės organizacijos arba kitos valstybinės organizacijos. Pačios parašo projektus, pačios atrenka dalyvius, o ES nustato, į kurias šalis galima siųsti.
Kodėl būtent į Graikiją?
Nes taip tiesiog buvo numatyta projekte. Lietuvos ir Graikijos organizacijos anksčiau bendradarbiavo, tad šio projekto rėmuose toliau bendradarbiauja.
Kokia ta Graikija lietuvio akimis - klimatas, žmonės, ekologinė situacija?
Karšta. Pradžioje buvo sunku adaptuotis. Žmonės ypatingai draugiški, kalbūs ir mėgsta daug bendrauti. Viskas vyksta lėčiau nei pas mus. Ekologinė situacija nėra ypatingai prastesnė nei kitose valstybėse, bet rūšiavimas, perdirbimas ir ekologinis sąmoningumas nėra populiarus ir smarkiai eskaluojamas. Nors galima rasti daug ekologinės žemdirbystės pavyzdžių ir žmonės ieško ekologiškų produktų.
Kokia bendra žmonių ir valdžios reakciją į jūsų veiklą?
Kadangi vietos savivaldybė yra kofinansuotoja, tai remia ir padeda. Savanoriai iš Jaunimo centro prisijungia prie mūsų veiklų. Organizuojamos dirbtuvės pritraukia ir žmones iš gatvės, nors pagrinde susidomėję savanoriai. Plastikinius butelius noriai sutiko rinkti kavinės. Požiūrius į mus ir mūsų veiklas yra pozityvus.
Kiek neabejingo jaunimo prisijungia prie jūsų veiklos ir ar tai ilgalaikis susidomėjimas?
Sunku pasakyti. Tikrai yra sąmoningų jaunuolių, bet dauguma jaunuolių turbūt traukia pačios mūsų veiklos, mūsų „užsienietiškumas“, o ne pati ekologija
Kiek dar laiko planuojat būti šioje misijoje ir kokie sekantys jūsų planai?
Projektas prasidėjo balandžio mėn. Lietuvoje, tada tris vasaros mėnesiai Graikijoje ir du rudens mėnesiai Lietuvoje. Grįžę į Lietuvą, rengsime pasakojimus apie savo veiklas.
Ką patartumėt ekologija bei tokiomis misijomis besižavintiems žmonėms ir ypač jaunimui?
Nebijoti. Susigalvoti įdomių ir interaktyvių veiklų. Brautis per skepticizmą ir abejones. Skirti laiko kelionėms ir naujoms pažintims. Tvirtai tikėti, kad draugiškas aplinkai gyvenimo kelias yra teisingas kelias.
Ar Lietuvoje ekologinė situacija geresnė, kad savanoriai važiuoja į užsienį, o ne tą patį bando daryti čia pat vietoje?
Nėra nei geresnė, nei prastesnė. Pranašu savo kaime nebūsi Juokauju. Norėjosi tarptautinės patirties, naujų iššūkių. Grįžę taikysime savo patirtį, atsivežtą iš Graikijos. Visi misijos dalyviai vienbalsiai siūlė kiekvienam jaunam žmogui savo kailiu išbandyti, ką gi reiškia savanoriavimas toli nuo savo tėvynės, susidūrus su nauja ir svetima kultūra. Pasak jų, tokia patirtis neišblėsta per visą gyvenimą. Daugiau apie misiją ir joje dalyvaujančius lietuvius galite sužinoti apsilankę šiose interneto tarnybose:
Idėjų dirbtuvės (arba platforma bendruomenės pasiūlymams perduoti ir perdirbti) id:Kaunas kviečia bet kokio plauko gyvas esybes prisidėti prie Kauno Naktų – ekologijos ir kultūros „festivalio“ naktį iš rugsėjo 5 į 6 d. – organizavimo, idėjos, įvykimo, dalyvavimo ar tiesiog apsilankymo.
Ne paslaptis, kad vakare Kauno centrinėse gatvėse nyku ir tuščia, o daugelio kavinių/barų/restoranų darbo laikas baigiasi dar nepradėjus temti. Kur dingo miesto šurmulys? Kur muzika? Kur žmonės?
KAUNO NAKTYS kviečia visus nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties, orientacijos, užsiėmimo ar pašaukimo. Kad ir kokia birbyne ar laptopu groji, pini iš vytelių Donskio portretus ar tiesiog moki atmintinai per visą rajoną padeklamuoti Nyčės „Taip kalbėjo Zaratustra“, - mes tavęs laukiam. Be to, kadangi esame tik IDĖJA, tai kviečiame ir kitas idėjas, organizacijas ir iniciatyvas, savanorius, garbėtroškas ir naivius idealistus. Kaunas nėra degalinė tarp Vilniaus ir Klaipėdos, tai gyvoji Rytų Europos centro širdis, suplakanti krauju ant betono vos nusruvus sutemas praplaunančiai aušrai. KAUNO NAKTYS: eko+kultūra nuo sutemų iki aušros galėtų prikelti iš užmigusių ne tik Laisvės alėją, bet ir Šilainių žaidimų aikšteles, jei tik visi susiimtume. Jei ne, siūlykite id:Kaunas kitas mintis ir užuomazgas.
Šio renginio tikslas – be LĖŠŲ (švaistymo) išjudinti kultūrines bei ekologines ir kt. iniciatyvas Kaune ir ypač Laisvės alėjoje, paskatinti Kauno naktinį ir vakarinį gyvenimą, viešosioms įstaigoms pratęsti savo apribotą darbo laiką.
Renginį padeda įgyvendinti idėjų dirbtuvės id:Kaunas, EkoDirbtuvės ir www.treenex.lt, Meno Duobė.
“Už 160 metrų nuo Nemuno deltos regioninio parko ketinama statyti 150 vėjo jėgainių. Judėjimas „Už gamtą” yra kategoriškai prieš šį projektą. Milžiniškos jėgainės (iki 5 MW) viename didžiausių paukščių migracijos kelių virs mėsmalėmis, kur žus daugybė retų paukščių, taip pat šikšnosparnių.
Daug mokslinių tyrimų rodo, kad poveikis netoliese gyvenančių žmonių sveikatai vienareikšmiškai neigiamas, o skleidžiamo infragarso poveikis dar nėra detaliai ištirtas. Tyrimai, atlikti Anglijoje, JAV, Australijoje bei Naujojoje Zelandijoje parodė, kad 87 proc. respondentų teigia, jog jų gyvenimo kokybė, pastačius jėgainės, krito. 68 proc. pradėjo lankytis pas gydytojus dėl atiradusių galvos skausmų, palpitacijų, nerimo, nemigos ir kitų klinikinių simptomų.
UAB „Energijos grupė” ir UAB „Šilutės vėjo projektai” rūpinasi, kad jėgainės stovėtų ten, kur stipriausias vėjas, ir vaikantis pelno negalvoja nei apie gamtosauginius įsipareigojimus, nei apie gyventojų sveikatą.
Šis klausimas bus viešai svarstomas Juknaičių seniūnijoje (Šilutės rajonas) rytoj, antradienį, 14 val. Svarstyme dalyvaus Judėjimo „Už gamtą” atstovai, nepriklausomi ekspertai.”
Judėjimo “Už gamtą” pranešimas spaudai
Kontaktinis Judėjimo „Už gamtą” tel. 867702053″ (via Ekonaujienos.)
Tačiau mes nuolat girdime tuos nepatenkintus gyventojus, kurie, ypač Lietuvoj, dažnai tiesiog siekia patys pasipelnyti iš minėtų “pelno siekėjų” - energijos gamintojų. Nejau šios gyventojų apklausos išties yra vieninteliai tyrimai apie neigiamą jėgainių poveikį?
“Vokietijoje daržovių sėklų pardavimas išaugo 40 proc., Didžiojoje Britanijoje - 37 proc., Prancūzijoje - 32 proc., Italijoje - 30 proc., Austrijoje - 17 proc. Tačiau labiausiai prekyba daržovių sėklomis išaugo Airijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje, atitinkamai 125, 103 ir 71 proc.”, - praneša Delfi.lt.
Šie duomenys yra paimti iš “eBay” internetinės prekybos portalo. Tačiau jeigu pažiūrėtume kiek parduodama sėklų ne internetu, o prekybos centruose, pamatytume dar didesnius skaičius. Štai Lietuvoje mažmenės prekybos įmonėse sėklų nuperkama 3 kartus daugiau, nei anksčiau, o tai yra net 300 proc.
Nors ekspertai sako, kad savų daržų auginimą paskatino ekonominis sunkmetis, tačiau nebūtinai tai tiesa. Ar sunkmečiui pasibaigus vėl žmonės daržų nebeaugins? Ar visa tai daroma dėl pinigų?
Greičiausiai - ne. Yra ir kitų priežasčių kodėl žmonės pasuko į savus daržus ir ėmė savas daržoves auginti. Pirma, ekologija tapo madinga. Griaužti įpuvusį obuolį jau nelaikoma “žemu lygiu”. Lankytis turguje jau taip pat nėra nuodėmė. Į turgų užsuka ir garsenybės, ir perka morkas, kopūstus, obuolius… Ir tai laikoma rūpinimusi sveikata ir savo vaikais. Priminsime, kad anksčiau lankymasis turguje buvo laikomas varguomenės užsiėmimu. Eidavome į turgų, nes ten pigiau. Dabar einame, nes ten sveikiau.
Net pasaulio galingieji nesigėdina auginti daržų. Štai Barako Obamos žmona Michelle įsirengė savo daržą prie Baltųjų rūmų. O kuo mes prastesni? Mes irgi juk taip galime.
Kita priežastis - didėja nusivylimas chemizuotu ūkiu. Jau daug kas supranta, kad chemija kenkia ir nenori jos ant savo pomidoro, obuolio ar braškės, o tuo labiau - savo skrandyje.
Todėl labai norisi tikėti, kad europiečiai po truputį ateina ne tik į daržus, bet ir į protą. Ir kad su sunkmečiu tai nesibaigs, o išliks prioritetine sritimi ir po dešimtmečio.
Besidžiaugdami besiregistruojančiais nariais ir narėmis, ypatingai garbinam tuos, kas nepatingėjo įsidėti ir savo nuotraukos. O jeigu dar yra ir sakinys “apie save”, tai..
Tačiau ar pastebėjote, kad jau ne tik galima kviestis draugus į draugus, rašyti jiems ant sienų ir Į PRIVATĄ, bet atsirado ir geniali (čia mano pagyrimas Kitiems, nes sugalvojau ne aš) skiltis EKOVEIKLOS?
Užsukite į savo prisistatymo redagavimus ir pažymėkite, kokios ekoveiklos jau pažeidė jūsų smegenis ir gyvenimus: rūšiuojate, taupot vandenį ar kitus resursus, į darbą nuvažiuojate dviračiu, o gal gaminate seksualias rankines iš apipuvusių atliekų. Nesigėdykite nieko.
Dar norėčiau palikti žinutę ir ne paprastiems mirtingiesiems:
Gerb. įmoniau!
TU irgi gali paskelbti savąsias Ekoveiklas treenexe, taip patraukdama/s potencialių fanų ir bendruomenės dėmesį. Jei tau trūksta ekoveiklų arba visas jau išsėmei ir nežinai ko dar atsakingesnio griebtis (o gal net nori ir kitaip prisidėti prie Treenex), tau visad padės EkoDirbtuvės (at gmail.com).
Ok, jau trečią kartą keliama viešjų dviračių idėja Vilniuje. Pirmąkart sistema pasirinkta kiek per primityvi - nepasiteisino. Antrąkart viskas, atrodo, daryta teisingai. Deja, dėl fakin politikų (atėjom (p)Imbrasas) projektas net nepradėtas įgyvendinti. Naujasis meras, panašu, prisiminė Zuoko norą Vilniaus problemas spręsti dviračiais. Taigi už įvažiavimą į senamiestį surinktas lėšas planuojama įrengti viešąją dviračių nuomos sistemą. Tikiuosi išliks ir pradinė Zuoko idėja juos trumpam laikui ne nuomoti, o duoti už dyką. Arba nuomoti, bet už nedidelį abonentinį mokestį.
Nuoširdžiai: nuolat susiduriu su situacijomis centre, kai verkiant reiktų dviračio, o jo šalia nėra, tad tenka vilktis kojomis. Tuomet taip pasvajoju apie tokią prabangą…
Tekstas, siųstas delfi ir kažkokios “palangos sveiko gyvenimo mokyklos” (ar pan.) konkursui “Švarus miestas”
Švarus miestas susideda iš daugelio aspektų (nors prasmingiau būtų siekti bendro ekologiškumo, kuris apima ir santykį su gamta, o ne vien išdailintą aplinką SAU):
ŠVARUS ORAS
Šis elementas nepalyginamai svarbesnis, negu estetinė problema, kurią daugelis akcentuoja (šiukšlinimas mieste). Kas iš to, kad nuo šaligatvių nurinksime šiukšles, jei po kelerių metų kankinsimės nuo kvėpavimo takų problemų, negalime išleisti vaikų į lauką, mieste nėra galimybių bėgioti, kenkia ir važinėjimas tais pačiais dviračiais užterštame ore, namai ir medžiai apnešti transporto dulkėmis, užgrūstas senamiestis ir centras, pagaliau spūstyse gaištamas laikas, o kur jų nėra – gali pakliūti ir į avariją. Galima išvardinti dar šimtus Dabartinės transporto būklės Vilniuje žalos apraiškų..
Suprantu, kad tokiame kontekste kelti šią, vieną iš rimčiausių, problemų, gali reikšti savižudybę, nes ji per sunki, ilgametė, klampi, iš pažiūros „neišvengiama“ – geriau remti „maišelių akcijas“ ir užrašus ant marškinėlių.
Vis dėlto reaguoti į sunkią problemą dar labiau būtina (o daugybė Skandinavijos, Vokietijos, kt. miestų ir sėkmingai reaguoja. Vilniaus dydžio Sąmoninguose miestuose tokio automobilių srauto nėra), - ir yra būdai:
1) realus dviračių transporto skatinimas. Čia susiduria daug jau ir anksčiau išsakytų idėjų ir pradėtų iniciatyvų, savivaldybės (labai nepilnų) pastangų ir įvairiausi dviratininkų organizacijų pasiūlymai. Problemos sprendime būtų dešimtgubai pasistūmėta, jei pradėtume į šiuos pasiūlymus atsižvelgti. Dviratininkai važiuoja mieste kasdien, ir jie, o ne savivaldybės planavimo kabinetas, geriausiai žino, ko trūksta. Svarbu nuolat būti pasirengusiems naujoms idėjoms ir turėti valios jas Judinti, - sujungti skirtingų sričių pastangas ir (realiai) įtraukti organizacijas, kurios jau daro ir galvoja. Dažniausiai nereiks net ypatingai investuoti.
- Kaune paaiškėjo, kad įrengti dviračių stovus suinteresuota ne viena kavinė, nes juose sustos ir šalmus nusiims kavos gėrėjai.
- Daugybei didesnių įmonių, ypač turinčių filialus, nesunku įsirengti mini dviračių parkus darbuotojams, kurie taupys kurą (jis brangus ne vien „sunkmečiu“), savo ir kitų plaučius, augins blauzdų raumenis.
- Jei investuoti reikia, nepamirškime dviračių gamintojų, importuotojų, pardavėjų, salonų, sporto prekių parduotuvių ir didžiųjų gamintojų (Nike, Adidas ir t.t.). Visiems jiems dviračių plėtra tiesiogiai naudinga ir komerciškai.
- Šimtai kitų efektingų būdų.
2) Kitas bevariklis susisiekimas. Bėgiodamas pastebėjau, kad manęs nekenčia ir dviratininkai, ir pėstieji. O juk sportbačiai, riedučiai, riedlentės, riedžiai ir net, atsiprašau, karietos yra niekuo ne žemesnio rango būdai. Vietom, deja, trūksta minkštos dangos, apleisti stadionai, kuriuos tvarkytų bendruomenės ir mokyklos – tereikia tik dėmesio. Gali nuskambėti keistai, bet problemą gilina ir tai, kad biurų kompleksuose nebūna dušų.
3) Visuomeninis transportas turi būti pradėtas suvokti nebe kaip problema ir našta, o kaip sprendimas (toks jis iš tikrųjų ir yra). Pirmiausia reikia pakeisti nerangų šių įmonių valdymą, nes pasiūlymus (imtis marketingo, bilietus pardavinėti prekybos centruose, efektyviau naudoti turtą ir kt.) norisi teikti ne į orą. Viešas transportas JAU yra naudingas, bet galima jį paversti ir našiu, ir finansiškai apsimokančiu.
4) „Laisvo darbo grafiko“ (free-lancing) strategijų plėtra. Daugybė ar net dauguma atvykimų į darbo vietą, ypač vienu metu, yra beprasmiai, per daug sureikšminamas darbuotojų „atsižymėjimas“ (užuot vertinus rezultatus); o faktas, kad Lietuvoje per mažai dirbama savarankiškai, žinomas visiems.
5) Funkcinė mikrorajonų „diskriminacija“ (gyvenamasis-miegamasis-pramoninis-biurų) paseno dar sovietmečiu. Būtina liberalizuoti patalpų „paskirties“ keitimą, propaguoti nuomą vietoj butų pirkimo (tai dar ir NT rinką padarytų sveikesnę), gaivinti „miegamųjų“ rajonų funkcinę aplinką, rūpintis kompleksine, kuriančia renovacija, ir kitais būdais skatinti mišrų erdvių panaudojimą, kad žmonėms reikėtų mažiau be reikalo važinėti. Daugybė jų sutiktų ir svajoja gyventi arčiau darbo vietos (mokslo įstaigos ir t.t.) ir vice versa, taip geriau ir jiems, ir miestui.
6) Integravus su dipolio ir geležinkelių (kurių valdymas irgi pasenęs) projektais, galima svarstyti net ir metro idėją.
7) Atsivežkime pagaliau nors vieną traputį elektromobilį.. aliejumi varomą autobusą ar t.t. Taip, tokie jau yra ir veikia gerai. Šimtai kitų būdų. Priminsiu, jie ne tik daro miestą švaresnį, bet ir naikina spūstis, taupo resursus, kuriuos reikėtų investuoti į milžiniškus transporto infrastruktūros projektus, saugo ne tik sveikatą, bet ir gamtą.
ŠVARI GAMTA: VANDUO, ŽEMĖ, ŽALUMA
Apvalę transportą, iš naujo atrastume savo žalias zonas, kiemelius, gatves ir šaligatvius, balkonus ir kavą juose, pasivažinėjimus iki kavinės ir parko su vaikais.
Nematau priežasties, kodėl negalėtų atgyti netgi daugely miesto vietų išlikę daržai ir sodai.. Štai kodėl turime išlaikyti sodybas ir medinį paveldą (užuot kurdinę „čili kaimus“ stiklinėse prekybos centrų dykvietėse), nenubuldozerinti jo absurdiškomis begalinėmis TRINKELĖMIS ir plytelėmis.. sodybų ir paveldo puoselėjimui, gyvavimui taip pat yra gausybė out-of-box metodų.
Jau yra nemažas natūralios buitinės „chemijos“ pasirinkimas, leidžiantis nebeteršti gruntinio vandens putojančiomis nuotekomis.
Yra ir dešimtmečiais-patikrintos strategijos vandens telkiniams valyti. Jas pritaikė dar žymusis Valdas Adamkus, tiesa, ne Lietuvoje.
Visa tai nesunku, sutelkus bendruomenes, savanorius, socialines akcijas ir kitą sklaidą bei ugdymo projektus, socialiai atsakingas ar tiesiogiai švaria aplinka suinteresuotas įmones ir organizacijas.
ŠVARI APLINKA (PASIVAIKŠČIOJIMAMS;))
Iškalbingas pavyzdys: kai sakoma, kad nėra lėšų šiukšliadėžėms, tai nesąžininga, nes jos pigesnės, nei išmėtytų šiukšlių rinkimo paslauga.
Be to, jau išrastos šiukšliadėžės, išsilaikančios iš reklamos.
Vis dėlto manau, kad svarbiausia sukurti (ar nukopijuoti/įsivežti) ir įdiegti rūšiavimui pritaikytas šiukšliadėžes – irgi su reklama. „Deja“, tai būtina: šiukšlės, kurias galima perdirbti, visada mažiau voliosis gatvėse ir pakrantėse, nes už jas galima mokėti. Skatinkime atliekų perdirbimo verslų plėtrą.
Gera (jau šičia pasiūlyta) idėja pasitelkti Konteinerių-žmones. Jie geriausi pasaulio rūšiuotojai, kuriais niekas nesirūpina.
Užstato sistema turėtų skatinti gamintojus rūpintis patvaresne ir patikimesne tara (ja tikiu labiau, nei „gamtoje suyrančia“) bei geresniu jos surinkimu. Jei tai veikia su alumi, kodėl negali veikti su sultimis, vandeniu, cola, bet kuo?
Visa kita padarys „DAROM“ ir auganti miesto aplinką sąmoningai vertinanti kultūra.
palankiai,
Linas Kranauskas 865078342
@ prisijunk prie tūkstančių ekofilų - užsiregistruok www.treenex.lt
@ medis dar ne viskas, ekologizuok(is) toliau: Ekodirbtuves.wordpress.com
@ farširuok idėjas su ID:Kaunas ir ID:Lietuva
@ stok, savanoriauk ar palaikyk GreenParty.
Šimtai kitų būdų. Priminsiu, jie ne tik daro miestą švaresnį, bet ir naikina spūstis, taupo resursus, kuriuos reikėtų investuoti į milžiniškus transporto infrastruktūros projektus, saugo ne tik sveikatą, bet ir gamtą.